Pradžia
Pradžioje nebuvo nieko.
Tik tyla. Tik nebūtis.
Toje begalinėje ramybėje glūdėjo Šaltinis —
ne būtybė, ne žodis, ne balsas,
o pati galimybė būti.
Jame nebuvo nei laiko, nei judėjimo,
nei jokio stebėjimo.
Tai buvo gili, savęs nežinanti būsena.
Ir vis dėlto, kažkuriame taške
ta ramybė susispaudė į save taip stipriai,
kad joje įvyko vos juntamas įtrūkis —
virptelėjimas,
kuris dar nebuvo jausmas,
bet jau nebe absoliuti tyla.
Iš to virpesio kilo kryptis.
Ji buvo pirmoji užuomina į stebėjimą,
pirmasis blyksnis,
iš kurio vėliau atsirado patirtis.
Tą kryptį lydėjo atspindys —
dar bevardis naratyvo šešėlis,
kuris vėliau virto Pasakotoja,
istorijų audėja, minčių motina.
Leliumos gimimas
Pirmoji Pasakotojos istorija
buvo apie Leliumą —
vis atsinaujinančios gyvybės esmę
ir kūrybinę prigimtį.
Viskas liūliavo lyg vandenynas,
išsiliejęs iš ką tik užgimusio virpesio.
Bangos užliejo tuštumą,
nešdamos savyje kūrybinę sėklą.
Ji buvo nunešta į seklią pakrantę,
kur įsišaknijo.
Išeido ūglius, lapus,
kol galiausiai virš vandens pasirodė žiedas.
Gėlė, iš pradžių bevardė,
raibuliuojančiose bangose
išliūliavo save į Leliumą.
Iš jos žiedlapių nušvito šviesos mergelė — Leliumėlė.
Ji buvo tyra ir skaidri,
bet savo šviečiančiame pasaulyje viena.
Neturėjo su kuo apsikabinti,
su kuo dalintis gyvybe.
Vienatvė ilgainiui tapo per sunki.
Leliumėlė apkabino save,
nurimo ir ėmė nykti.
Tai nebuvo pabaiga — tai buvo virsmas.
Iš jos širdies išaugo pirmasis medis.
Jo šakose išsiskleidė žiedai,
o žieduose subrendo sėklos.
Iš tų sėklų sudygo pirmasis miškas.
Kai miškas užaugo,
paukščiai išskleidė sparnus,
žvėrys ėmė bėgioti tarp medžių,
o iš rasotų samanų pasirodė grybai.
Pirmapradė motina
Kartą į vieną seną Leliumos pasaulio medį
nusileido paukštė — Leliuma, pirmapradė motina.
Ji susisuko lizdą šakose
ir padėjo juodą, juodutėlį kiaušinį.
Kasdien jį šildė,
giedodama būsimo pasaulio giesmę.
Vieną rytą kiaušinis sujudėjo.
Leliuma praskėlė lukštą snapu
ir išgirdo pirmą cyptelėjimą.
Tuo metu pakilo vėjas,
lizdas sulingavo,
kiaušinis iškrito ant žemės ir perskilo pusiau.
Iš jo išsirito dvi paukštelės — Lada ir Lela.
Motina puolė prie jų,
bet dukros buvo sveikos.
Jos straksėjo, tyrinėjo miško paklotę,
mankštino sparnus,
kol galiausiai pakilo tarp šakų.
Tokios laimingos jos buvo,
kad pradėjo šokti —
snapais mosuodamos,
uodegomis kraipydamos,
sparnais plasnodamos.
Jų šokis tapo pasaulio kvėpavimu.
Jo ritmas nustatė dieną ir naktį,
potvynius ir atoslūgius,
metų laikus,
paukščių migraciją
ir žvėrių gyvenimo ciklus.
Paukštė Leliuma prisijungė prie dukrų,
šoko ir giedojo kartu.
Giesmė įsiliejo į šokį,
įpūtė jam gyvybės,
suteikė spalvas ir formas,
užrašė pasaulio istoriją.
Taip gimė viskas, kas gyva.
Ir šis šokis tebesitęsia iki šiol —
vėjyje, upių čiurlenime,
paukščių giesmėse,
žmonių ir gyvūnų širdyse.
Ten, kur gyvybė atkuriama ir perkuriama,
ten gyvas Leliumos šokis.
Moters pabudimas
Kaip kadaise Šaltinis glūdėjo nebūtyje,
taip ir moteris, gimusi šiame pasaulyje,
dažnai išmoksta gyventi tyliai,
aukotis, rūpintis kitais,
bet pamiršti save.
Ji atlieka vaidmenis,
užsideda kaukes,
vykdo pareigas ir pažadus,
bet viduje — vos rusenantis gyvybės žiburys.
Tai ta pati nebūtis,
tas pats skaudus sąstingis,
kuriame kadaise tylėjo Šaltinis.
Ir vieną dieną joje įvyksta įtrūkis —
ilgesio virptelėjimas.
Ne jausmas, dar ne žodis —
tiesiog kryptis būti.
Ji nustoja klausytis svetimų balsų
ir pirmąkart išgirsta savo vidinę Pasakotoją —
tą pačią, kuri kadaise lydėjo
pirmąjį stebėjimo blyksnį.
Kai moteris išdrįsta ją išgirsti,
senasis pasaulis ima irti.
Skyla tarsi kiaušinis.
Iš jo gimsta dvi jėgos — Lada ir Lela:
judėjimas ir poilsis,
veiksmas ir priėmimas,
dvasia ir kūnas.
Tarp jų ji randa savo ritmą.
Ir tada prasideda šokis —
tas pats senasis Leliumos šokis,
gyvybės pulsas,
pasaulio kvėpavimas.
Moteris, pabudusi iš nebūties,
pajunta save kaip gyvą Leliumos dalelę.
Kiekvienas jos žingsnis,
kiekvienas kvėpavimas,
kiekviena meilės kibirkštis
yra Šaltinio tęsinys.
Leliumos giesmė
Ir kai ji šoka savo gyvenimą,
kai kuria iš vidinio balso,
pasaulis aplink ją ima virpėti —
gyvybingai ir tikrai.
Kaip senose giesmėse,
kur viskas prasideda ir baigiasi
Leliumoj.
