Leliuma nėra metodas, mokymas ar personažas.
Tai pavadinimas principui, kuris mane lydėjo daug metų, kol pagaliau įgavo aiškią formą.
Šis principas atsirado iš kūrybos, vidinių procesų ir bandymo suprasti, kaip veikia gyvybės ciklai – tiek gamtoje, tiek žmogaus psichikoje.
Pirmi ženklai: vidiniai vaizdiniai ir struktūros
Nuo seniai mano vidiniame pasaulyje kartojosi tie patys motyvai:
– gamtos formos;
– šaknys, gijos, pluoštai;
– žmonių–paukščių būtybės;
– fazės, kuriose kažkas gimsta, tirpsta ir vėl atsikuria.
Tai nebuvo fantazija ar dvasinė „informacija“.
Tai buvo psichikos būdas modeliuoti vidinius procesus – taip ji perteikia pokyčius, perėjimus ir vidinę architektūrą.
Nesutapimas su folkloru
Buvo etapas, kai bandžiau viską sieti su baltų mitologija.
Tikėjausi, kad „Leliuma“ gali būti kažkoks senovės archetipas.
Bet niekas nesutapo.
Folkloras remiasi personažais,
o mano vidinis suvokimas buvo apie procesą, ne apie figūrą.
Todėl tapo aišku: tai ne perimtas mitas.
Tai mano vidinių ciklų ir gamtos ritmų matymo išgryninimas.
Kūryba padarė principą matomą
Piešiniuose ir tekstuose nuolat kartojosi tas pats judesys:
– atsiradimas;
– augimas;
– branda;
– nykimas;
– tuštuma;
– atgimimas.
Net jei to specialiai neplanavau, kūryba pati atkartodavo šį ciklą.
Tada tapo akivaizdu: čia nėra atsitiktinumas.
Tai universalus gyvybės ritmas, pasireiškiantis per mano kūrybinį procesą.
Tai ne tik vidinis reiškinys
Ilgainiui pamačiau tą patį ciklą visur:
– metų laikuose;
– miškų ekosistemose;
– emocijų dinamikoje;
– santykiuose;
– idėjų gyvavime;
– psichikos struktūrose.
Tai nėra mano „sugalvotas principas“.
Tai gyvybės logika, egzistuojanti nepriklausomai nuo žmogaus teorijų.
Kai tai supratau, principas pagaliau gavo savo pavadinimą: Leliuma.
Žodžio kilmė ir semantinis ryšys
Žodis „Leliuma“ mane pasiekė iš senųjų lietuviškų giesmių – archajiškų priedainių kaip „Leliuma“, „Leliumoj“, „Leliumėla“.
Šiuose priedainiuose žodis atliko funkciją, o ne turėjo aiškią semantinę reikšmę.
Jis:
– palaikė ritmą;
– jungė melodijos dalis;
– išlaikė tėkmę;
– kartojosi kaip bangavimas.
Kai šis žodis atsirado mano kūryboje, natūraliai iškilo dar viena asociacija:
„Leliuma“ skamba kaip „liūliavimas“ – lengvas bangavimas, atsikartojantis judesys.
Tai tiksliai atitinka principą, kurį įvardija:
– giesmėse tai buvo ritmas;
– kalboje – bangavimas;
– mano kūryboje – gyvybės ciklų logika.
Todėl žodis prigijo be pritempimo.
Jis turi tą pačią vidinę struktūrą, kaip ir principas, kurį pavadina.
Kodėl nusprendžiau tai įvardinti viešai?
Kad būtų kalba be mistikos, be ezoterikos, be dvasinių pažadų.
Kad būtų aiški sąvoka tiems, kurie mąsto ciklais, o ne linijomis.
Kad vidiniai procesai turėtų pavadinimą, kuris nėra nei terapija, nei ritualas, nei sistema.
Leliuma nėra mano tikėjimas.
Tai pavadinimas universaliam gyvybės cikliškumo principui, kurį matau tiek gamtoje, tiek savo viduje.
Esmė
Leliuma gimė iš kūrybos, patirties ir nuolatinio kartojimosi, kuris galiausiai išryškino esminį ritmą:
atsiradimą, augimą, nykimą ir atgimimą.
Tai ne personažas.
Tai ne praktika.
Tai pavadinimas reiškiniui, kuris egzistuoja pats savaime.
