Iš pirmo žvilgsnio tai tik dar viena versija apie ciklus, gimimą–mirtį–atgimimą, apie Šaltinį, kuris kuria ransformuodamas save. Taip, šitie motyvai egzistuoja visose kultūrose. Tai nėra atradimas. Tai nėra nauja teorija, kuri pakeis pasaulį.
Bet esmė paprasta: Leliuma man buvo reikalinga ne kaip teorija. O kaip konstrukcija, kuri pagaliau sutvarkė visą mano vidinę patirtį į vieną veikiančią sistemą.
Yra du lygiai:
- Žinoti, kad „viskas cikliška“.
- Turėti gyvą vidinį modelį, kuris tau leidžia suvokti save, savo kūrybą ir savo gyvenimą kaip vientisą cikluose atsikartojantį procesą.
Aš gyvenau pirmame lygyje ilgai. Kaip ir daug žmonių – perskaityta daug, suprasta daug, bet to suvokimo mechanizmas nebuvo mano. Buvo lyg teorijų kratinys, kuriame lengva pasiklysti.
Kodėl atsirado būtent Leliuma?
Nes vieną dieną tos teorijos susikirto su mano vidinėmis patirtimis. Reikėjo žodžio, simbolio, struktūros, kuri galėtų sujungti:
- kūrybą;
- animistinį pasaulio išjautimą;
- cikliškumą, kuris man visada veikė kaip variklis;
- vidinę gausos/nykimo logiką;
- mano psichikos dinaminius „persijungimus“;
- matymą, kad viskas gyva – ne kaip metafora, o kaip veikiantis modelis.
Leliuma tapo mano sistema. O ne perimta iš knygų, religijų ar guru. Todėl ji veikia.
Tai, kad motyvai seni, nekeičia fakto, kad ši versija atsirado iš mano patirties, mano suvokimo ir mano vidinės logikos. Ne tam, kad būtų „nauja pasauliui“, o tam, kad būtų tiksliai tinkama man.
Ką Leliuma duoda praktiškai?
1. Ji išvalė triukšmą
Visas „dvasines fantazijas“, visus angelus, žvaigždžių sėklas, karmas ir pan. – ji tiesiog nuėmė. Nes atsirado aiški sistema, kuri nereikalauja pseudomistinių priedų.
2. Ji duoda veikimo logiką
Aš pagaliau suprantu savo kūrybinius ciklus:
– kada išauga forma,
– kada ji turi nunykti,
– kada ateina tuštumos etapas,
– kada prasideda naujas daigas.
3. Ji leidžia matyti visumą – be teatrališkumo
Ne „dieviškoji šviesa“. Ne „kosminė būtybė“. O natūralus, organiškas, gyvos struktūros veikimas. Toks, kokį matai ir miške, ir savo odoje, ir santykiuose.
4. Ji kuria aiškų naratyvą
Naratyvas yra psichikai būtinas. Ne šiaip gražiai skambanti istorija, o vidinis žemėlapis.
Ir kai turi žemėlapį, tada:
- gali rašyti romanus, kuriuose nepasiklysti;
- gali formuoti savo kūrybinę liniją;
- gali suprasti, kodėl tam tikros vizijos kartojasi nuo vaikystės;
- gali matyti, kas esi nuosekliai, o ne fragmentais.
Tai kodėl nepakako tiesiog „ciklų“?
Todėl, kad „ciklai“ yra abstrakcija.
„Šaltinis“ – taip pat abstrakcija.
Žmogaus psichika veikia per vaizdinį, vardą, archetipą, istoriją.
Be to – per asmenišką santykį.
Leliuma atsirado kaip gyvas archetipas: kažkas tarp mito, simbolio ir mano vidinės logikos. Ji nėra objektyvus kosminis faktas. Bet ji yra tikslus psichologinis instrumentas.
Kiekvienas rimtas kūrėjas turi savo vidines figūras ir sistemas.
Dauguma jų niekada neskelbiamos.
Aš savąją paviešinu tik todėl, kad ji yra mano kūrybos stuburas.
Ar Leliuma skirta kitiems?
Ne kaip religija ir ne kaip „moterų praktikos“.
Ji skirta tiek, kiek mano kūriniai – tekstai, piešiniai, archetipai, romanas – rezonuoja žmonėms, kurie jaučia panašų vidinį ritmą.
Bet jos tikroji funkcija yra viena: padaryti mano pasaulio suvokimą vientisą, nuoseklų ir veiksmingą.
Galutinis atsakymas, kam man reikėjo Leliumos
Kad iš visų padrikų patirčių pagaliau susikurčiau sistemą, kuri:
- neverčia manęs meluoti sau;
- neapsimeta fantastika;
- neperima svetimų tradicijų;
- bet organiškai išauga iš mano pačios gyvenimo, kūrybos ir psichikos.
Ji nėra naujas mokslas.
Ji nėra naujas dvasingumas.
Ji nėra nauja religija.
Tai yra mano modelis, kuris leidžia man veikti aiškiai ir su vidine logika.
Ir tiek.