Ta legendinė frazė – „Svarbiausia būti savimi“ – skamba gražiai, kol nepradedi iškasinėti tos „savęs”.
Kokia ta „aš“? Kur ji? Kodėl vieni žmonės tvirtina, kad ji nekintanti, o man pačiai atrodo, kad nugyvenau kelias visiškai skirtingas versijas?
Puikiai prisimenu paskaitą, kurioje lektorius aiškino: „Aš“ lieka tas pats nuo darželio iki senatvės. Keičiasi tik kūnas, aplinka ir patirtys.“ Klausiausi ir supratau, kad negaliu savyje rasti nieko tokio stabilaus. Vaikystės „aš“ ir dabartinė „aš“ – lyg du atskiri žmonės. Ir ne dėl to, kad būčiau pametusi save, o todėl, kad mano tapatybė niekada nebuvo statiška.
Kai žiūriu į skirtingus savo gyvenimo etapus, matau kelias visiškai skirtingas versijas:
- vaikystės aš – lėta, užsisklendusi, gyva vidiniuose pasauliuose;
- mokyklos aš – bandanti pritapti, spaudžiama būti paprasta ir patogi;
- ankstyvo suaugusio žmogaus aš – pripažinusi taisykles, kurios man netiko;
- dabartinė aš – laisvesnė, sąmoningesnė, nenorinti tilpti į jokias struktūras.
Tapatybė nėra statinis branduolys
„Tikrasis aš“ – dažnai tiesiog supaprastinta idėja, skirta nusiraminimui. Bet realybė kitokia: tas branduolys kinta kartu su aplinka, kriziniais laikotarpiais, lūžiais, santykiais, kūno patirtimis ir viskuo, ką sutinkame kelyje.
Asmenybė nėra esmė. Tai – adaptacijų rinkinys, sudėtas iš aplinkos spaudimo, patirčių, traumų, išmokimų, pasirinkimų. Todėl kinta viskas: reakcijos, savybės, poreikiai, net vertybės.
Kas iš tiesų nekinta
Jeigu jau ieškoti kažko pastovaus, tai ne savybių, o vidinės operacinės sistemos – bazinės psichikos architektūros, kuri keičiasi lėčiau nei visi „aš“ variantai.
Mano atveju ji paprasta: normaliai funkcionuoju tik tada, kai turiu erdvės ir galiu kurti savo taisykles, o ne tilpti į kito sudėliotą rėmą. Tai nėra nei charakterio bruožas, nei pasirinkimas. Tai – mechanizmas, pagal kurį veikiu nuo pat vaikystės. Ir jis išliko visur: užsidaryme, bandymuose pritapti, kūryboje, mąstyme.
Visi mano „aš“ skirtingi, bet šitas veikimo principas nekinta. Tai ir yra tikroji konstanta, o ne kokia nors mistinė esmė, kurią reikėtų iškasti terapijose ar meditacijose.
Tikrasis „aš“ nėra savybių rinkinys
Tikrasis „aš“ nėra:
- charakterio bruožai;
- socialiniai įgūdžiai;
- tipologijos;
- etiketės;
- vaikystės projekcijos.
Tai tik sluoksniai.
„Aš“ – tai mechanizmas, kuris šiuos sluoksnius nuolat perkuria. Tai ne forma, o procesas.
Kodėl vieni jaučia pastovumą, o kiti – ne?
Jeigu žmogus nuo vaikystės gyveno gana stabilioje aplinkoje ir jam nereikėjo kardinaliai keisti savo prisitaikymo strategijų, jo „aš“ atrodo pastovus.
Bet jei jis augo sudėtingoje, spaudžiančioje, prieštaringoje aplinkoje – tapatybė gali kisti taip, kad kiekvienas etapas atrodo kaip atskiras žmogus.
Tai nėra sutrikimas. Tai yra normali regeneruojančios psichikos funkcija.
Kodėl tai svarbu?
Nes galima švaistyti metus bandant atrasti kažkokią „tikrąją formą“, kuri turėtų likti stabili nuo darželio iki senatvės.
Bet tokios formos nėra.
Ir jos nereikia.
Tikroji savastis – tai gebėjimas keistis.
Kai pradedi žiūrėti į save kaip į procesą, dingsta drama apie savęs atradimą, pametimą, „tikrąjį kelią“, „tikrąją misiją“ ir visus kitus madingus mitus.
Savastis nėra tikslas. Tai procesas, kuris nesustoja.