Šį įrašą įkvėpė senas simbolis – gyvatė, ryjanti savo uodegą.
Uroboro motyvas nėra vienos kultūros simbolis. Jis pasirodo praktiškai visur, kur žmonės bandė suprasti cikliškumą:
- Senovės Egiptas. Čia rastas vienas seniausių uroboro atvaizdų – gyvatė, apsivijusi saulės dievą Ra ir sauganti begalybės ratą.
- Graikų pasaulis. Graikai perėmė pavadinimą ouroboros („uodegą ryjantis“). Jis tapo amžino grįžimo ir pasaulio atsinaujinimo simboliu.
- Nors ir rečiau, bet panašūs motyvai yra indų tekstuose, kur pasaulį laiko kosminė gyvatė, ir skandinavų mitologijoje, kur Midgardo gyvatė apsupa pasaulį tarsi uždaras ratas.
- Alchemijoje uroboras tapo pagrindiniu ženklu, reiškiančiu materijos virsmą: žlugimą, išskaidymą ir atgimimą nauja forma.
Nepaisant atstumų ir laikotarpių, visos šios kultūros panašiai mąstė apie tą patį dalyką – niekas nesibaigia galutinai. Viskas pereina į kitą fazę.
Ši logika man artima, nes matau ją tiek savo kūryboje, tiek gyvenime. Todėl nusprendžiau išskleisti temą paprastai: be mistikos, be saviugdos pažadų, tik apie tai, kaip cikliškumas iš tiesų veikia žmogų.
Tai nėra mistika. Tai yra bazinė žmogaus psichikos ir kultūros struktūra.
Gamta veikia cikliškai
Senos kultūros aiškiau už mus matė ritmą:
- metų laikai;
- mėnulio fazės;
- gimimo–mirties–nykimo seka;
- regeneracija po griūties.
Iš to ir gimė simboliai kaip uroboras – gyvatė ar slibinas, ryjantis savo uodegą. Tai ženklas, kad sistema niekada nesibaigia. Ji transformuojasi.
Mituose koduojami psichikos algoritmai
Mitai nėra fantazijos. Tai žmonių būdas susivokti, kaip veikia sąmonė ir pasaulis.
Todėl skirtingos kultūros – net niekada viena kitos nemačiusios – turėjo tuos pačius motyvus:
- mirtis → prisikėlimas;
- griūtis → naujas ciklas;
- užsidarymas → išsiskleidimas.
Tai universali logika, nes visi keliajame per tuos pačius etapus.
Cikliškumas žmogaus viduje
Psichika veikia tuo pačiu modeliu kaip gamta:
- Suirimas. Senas identitetas pradeda lūžti.
- Tarpsnio tuštuma. Neaiškumas, vidinis tylėjimas, „nieko nebėra“.
- Naujas sluoksnis. Atsiranda naujas matymas, naujos idėjos, naujas krypties pojūtis.
Tai normalus vidinis mechanizmas, o ne problema, kurią reikia išspręsti. Tačiau daug žmonių mano, kad tokie virsmai – klaida arba žlugimas, pralaimėjimas.
Asmeninė perspektyva
Tą pačią logiką esu užčiuopusi ir savyje. Ne kartą vidiniame „ekrane“ pasirodydavo simbolis, primenantis save praryjančius nasrus – tarsi vidinis mechanizmas, kuris sunaikina seną sluoksnį, kad atsirastų naujas. Tai nėra mistinis vaizdinys. Tai tiesiog tikslus psichikos veikimo modelis: kai ateina laikas keistis, dalis manęs „nuėda“ seną konstrukciją ir iš jos sukuria žaliavą kitam etapui.
Kodėl šiandien sunku priimti cikliškumą
Gyvename linijinio progreso naratyve: tikslai, planai, rezultatai, nuolatinis „į priekį“. Tačiau psichika taip neveikia. Todėl perdegimas, krizės ar kūrybinis nuosmukis atrodo kaip asmeninė nesėkmė.
Cikliškame modelyje tai tiesiog fazės:
- griūtis – būtina;
- tuštuma – pereinamoji;
- nauja pradžia – neišvengiama.
Ką duoda ciklinis matymas
Sumažėja vidinis pasipriešinimas.
Lengviau suprasti savo procesą.
Griūtys nustoja atrodyti kaip katastrofos.
Kūrybos pauzės tampa logiška dalimi, o ne „aš praradau gebėjimus“.
Kai pradedi matyti save ir savo gyvenimą per ciklo logiką, atsiranda daug daugiau aiškumo.
Man cikliškumas nėra metafora. Tai būdas matyti realybę. Mano kūryba taip ir gimsta – iš fazių. Iš griūties į tuštumą, iš tuštumos į naują formą. Kaskart kai atrodydavo, kad štai, viskas baigiasi – paaiškėdavo, kad tai tik dar vienas ratas, iš kurio iškyla nauja versija manęs pačios.